„Data Paranoia“. Taip vadinasi naujausia dizainerės U. Martinaitytės drabužių kolekcija, ir man nuo šio pavadinimo šiaušiasi plaukai. Skambus pavadinimas. Primena serialą „X-failai“.

Jau rytoj, festivalio „Mados infekcija“ programoje, galėsime įsitikinti, kad stiprų įspūdį padaro ne tik kolekcijos pavadinimas ir pati Ugnė, bet ir jos kurti rūbai. Kaip ir pridera rimtam mados kūrėjui, kurio darbai kalba patys už save.

O kol prabils darbai, kalbuosi su Ugne apie jos sugrįžimą po daugiau nei metų pertraukos, apie naują kolekciją, apie asmeninės informacijos saugumą viešojoje erdvėje, ir, be abejo, apie didmiesčio stilių – juk apie jį ir yra mano tinklaraštis „Bomberis“. Jau mačiau naujausius Ugnės darbus – nusimato ne šiaip koks sugrįžimas-pirstelėjimas „iš bėdos“, o tikrai smashing comeback‘as. Gal net didesnis boom nei 2013-aisiais Ugnės „Injekcijai“ sukurta, „Mados infekcijoje“ rodyta ir daug pagyrimų iš išmanančių žmonių gavusi kolekcija „CosmoJesus“. Laikas šaldyti šampaną, manau, kad iki rytojaus vakaro gerai atvėstų. – Naujausios kolekcijos teko palaukti – baigusi akademiją 2014-aisiais, dar prieš tai ir jau po to sukūrusi kelias sėkmingas kolekcijas ir asmeninį prekės ženklą, dingai. Kas nutiko? – Teko palaukti, nes man reikėjo sustoti ir pagalvoti, kuriuo keliu turiu eiti toliau. Nelengva ankščiau kūrus avangardines kolekcijas ir dirbus su kūrybiniais projektais, iš karto pereiti prie kūrybos savo prekiniam ženklui. Tai nešiojami drabužiai, kurie turi patenkinti kliento poreikius. Kiekviename žingsnyje turi galvoti apie tai, ar drabužis man patinka ir ar patiks mano klientams, ar jame dar išliks tai, dėl ko visa tai darau. Sukurti avangardinę ir sukurti komercinę kolekciją yra du skirtingi dalykai. Abiems reikia ruoštis skirtingai, turėti tam tikrų žinių. Man reikėjo patirties, kurios sėmiausi ir toliau semiuosi iš geriausių įmonių Lietuvoje.
– Įsivaizduok, kad turi penkis sakinius koncentruotai apibūdinti sugrįžimo kolekciją. Kokie tie sakiniai? – Mano naujausia pret-a-porter kolekcija „Data Paranoia” kalba apie privatumo trūkumą ir baimę, kad informacija, kurią pateikiame apie save internetinėje erdvėje, gali būti lengvai prieinama kitiems asmenims ar įmonėms ir panaudojama įvairiems tikslams, apie kuriuos mes nežinome. Tai noras atsiriboti nuo to, kuo negali pasitikėti, ir noras kontroliuoti informaciją, jaustis saugiam. Kolekcijoje dominuoja oversized siluetai, minimalistinės konstrukcijos ir androgeniškumas. Joje taip pat atsiranda militaristiniai elementai – kamufliažiniai raštai, kurie sukuria kovotojų įvaizdį. Uždengti veidai kolekcijoje kalba apie identiteto slėpimą, kaip ir platūs, lyties neatskleidžiantys drabužiai. – Lygiai penki! Beje, o iš kur tokios baimės? Teko nukentėti nuo sukčių ar tokiu būdu tiesiog reflektuoji į visuomenėje sklandančias nesaugumo nuotaikas? – Bijau, nes žinau, kad negaliu pasitikėti. Žinau, kad mūsų duomenys naudojami, kai įsigyjame lojalumo korteles, kai instaliuojame foto programėles, kur mūsų emocijos yra analizuojamos kurti robotams, mūsų mobilieji telefonai nusako mūsų buvimo vietą… Iš esmės mes esame sekami kaip gyvūnai su įsodintais po oda sekimo ir analizavimo implantais.

– Drabužių dizainas, kolekcijos kaip koncepcijos kūrimas – tai ne tik siuvimo ir konstravimo, bet ir istorinio, politinio, kultūrinio, socialinio konteksto išmanymas, domėjimasis. Kas Tau kaip žmogui rūpi ir kaip tai atsispindi Tavo kūryboje (išskyrus informacinį saugumą, kuriam dedikuota Tavo naujausia kolekcija)? – Man rūpi skatinti žmonių sąmoningumą mąstyti apie dalykus, kurie jiems yra tiek įprasti, kad net pamiršta apie juos susimąstyti. Savo ankstesnėse kolekcijose kalbėjau apie androgeniškumą, stiprias moteris, apie religijos ir kosmoso idėjas, subkultūrų svarbą. Per rūbus kalbu apie tai, kas man svarbu, drabužiai yra mano būdas atkreipti visuomenės dėmesį į įvairius reiškinius, susimąstyti ar pasijuokti iš absurdo. Tačiau svarbu, kad kolekcija turėtų ne tik socialinę žinutę, bet ir būtų reikalinga kaip produktas. Noriu paraginti kūrėjus į drabužių pramonę žvelgti atsakingai, nes tai yra viena labiausiai pasaulį teršiančių pramonės šakų. Todėl būdama tos pramonės dalimi, stengiuosi kurti modelius, kurių konstrukcijos reikalauja minimalių audinio atraižų išmetimo, ir bendradarbiauju su įmonėmis, kuriuos vadovaujasi tais pačiais principais. Esu už lėtąją madą, už kokybę ir protingą tendencijų kaitos tempą. – Kiekvienas profesionalus dizaineris turi savo braižą. Koks tavasis? Iš ko nematant ant etiketės Tavo vardo nuspręsti, kad prieš akis – U. Martinaitytės darbas? – Manau, kad mano braižą išduoda forma ir medžiagiškumas. Mano drabužiuose vyrauja minimalizmas, nesudėtingos, bet netradicinės konstrukcijos, kurios sukuria stiprų įvaizdį. Taip pat naudoju nestandartines medžiagas, derinu sportinius audinius klasikiniuose siluetuose ir – atvirkščiai – ieškau inovatyvių ir funkcinių medžiagų, o tai mane taip pat išskiria iš kitų.

– Įvardink vieną tinklaraštį, kurį nuolat skaitai, vieną dizainerį, kurio darbai Tave stebina, ir vieną žmogų, kurį norėtumei aprengti. – Tinklaraštis, kurį dažniausiai skaitau, yra www.nowness.com. Gražūs, keisti dalykai. Dizaineris – Rickas Owensas. Visada nustebina jo kolekcijų idėjos ir pateikimas. Manau, jis yra vienas didžiausių mados maištautojų, o tai mane ir žavi labiausiai. Aprengti norėčiau aktorę Tildą Swinton – protingą, subtilią, keistą, gražią. – Aš rašau apie didmiesčio stilių, Tu kuri didmiesčio gyventojams. Tavo akimis žiūrint, kas tas didmiesčio stilius? Kokie privalomi jo atributai, jeigu tokių yra? – Atsakysiu trumpai: didmiesčio atributai – tai skoninga ir sąmoninga eklektika. Tokia, koks yra ir pats didelis miestas. – Visi turime planų ir svajonių. Su kuo susijęs Tavo artimiausias planas ir apie ką yra Tavo karščiausia svajonė? – Visi planai ir svajonės susijusios su mano prekės ženklo auginimu ir augimu. Tikiuosi paskleisti žinią apie savo darbus ir suburti žmones, kuriems patiks tai, ką darau, ir kurie norės būti viso to dalimi.

Fotografė: Gertrūda Varnaitė